Tai, kas liko nutylėta.
- A, tai pagaliau ir mane pakvietei šokti. Ačiū, žinojau, kad tau patiks mano šukuosena (nors visgi visą dieną žvilgčiojau į visus veidrodinius paviršius įsitikinti, kad man tikrai tinka), gi tokiu retro stiliuku pasidabina tavo mergina, kai pritaria tau per tą dainą, kurią mėgstu labiausiai. Ir geriau jau baik laidyti tuos juokelius apie mane ir savo draugą. Aišku, šmaikštu, kad įterpi tai į dainas, bet tokiais atvejais aš nemoku šmaikščiai atšauti atgal. Negi nori, kad prie visų pasakyčiau, kad jo nebučiuoju, nes man patinki tu? Na, o kad jau taip familiariai bendraujame, tai pinigų už kompaktus galėjai ir neimti..
O mielajam barmenui pasakyčiau:
- Iki šiol nuoširdžiai maniau, kad esi gėjus!
Tokie vat įdomynai vyksta, kai apsiskelbi, kad ne už ilgo išvažiuoji. Ir jie niekada nesako "aš tavęs pasiilgsiu", tik "mes tavęs pasiilgsim". Galbūt tam, kad nenuskambėtų per daug asmeniškai ir ko neprisigalvočiau. Bet man labiau patinka manyti, kad taip dėl to, kad visgi tapau dalelyte kai kurių Barselonos mikro-bendruomenių. Visai kaip skelbia šio blogo paantrastė - širdžių užkariavimai. Ir tai nereiškia, kad pati jos neturiu. Kita, paskutiniąją savaitę nusimato daug ašarų. Už visus devynis mėnesius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą