Day 208

Mane taip pat džiugina toks vaikiškas dalykas, kaip prisliūkinti iš nugaros ir uždengti akis. Bandau paanalizuoti (ką irgi mėgstu), kodėl. Gal dėl to, kad tą akimirką tas žmogus yra pažeidžiamas? Ar dėl to, kad šis žaidimas trumpam išplėšia žmogų iš nuspėjamybės vaizduotei pažėrus tūkstantį ir vieną variantą, kas galėtų ir kas norėtųsi, kad būtų tas kažkas už nugaros? Gal dėl vilties, kad tarp pastarųjų esu ir aš?