Day 252

Linkstu manyti, kad moku susidaryti teisingą įspūdį apie žmogų gana staigiai ir/ar iš labai mažai. Bet kritinis protas kumščiuoja su alkune ir sako, kad gal tiesiog nesureikšminu teigiamai įvertintų  žmonių (kurių yra didžioji dauguma!) pasišiūkšlinimų...

Day 228

Kai vieną kartą matyta rusaitė, kuri tūsinasi su milijonieriais, pakvietė į baliuką, tai svarsčiau palikti namie lapelį su jos numeriu ar kitokia naudinga informacija, jei dingčiau. Bet mus iš tiesų supo visokie Kembridžo studentai ir šiaip doktorantai (daugiausia finansų srities), tai būdavo juokinga ta pokalbio dalis "na, o aš, tai.. savanoriauju". Kaip bebūtų, savo išmonė pobūvio šeimininkas nustebino būtent stalų serviravime - skirtingų šalių vėliavos priderintos prie skirtingų užkandžių, mielos smulkmenėlės, šen bei ten ant kortelių užrašyti juokučiai ar siūlomi žaidimai bei apgaulės. O gražiame porceliano servize buvo galima aptikti ne arbatą, ką naiviesiems galėjo pasufleruoti ir citrina šalia, o.. tekilą. Nors ir neragavau, bet visvien mintis šauni, o gal kam ir pravers žaismingai sukantis iš padėties.

Day 224

Diena, kai vėl pradėjau džiaugtis gyvenimu čia. Žinoma, gali išmušti iš vėžių, kai vidury nakties be autobusų užstringi mieste dėka vandališkai (mėgstu išradinėt žodžius) nusiteikusių Barsos aistruolių, bet gi tokia situacija - puiki proga pasireikšti kokiam nors jau šitame bloge nuskambėjusiam princui, kuris, kaip vėliau pasirodė, turi žmoną ir šiaip nėra rimčiausias pasaulyje. Bet juk ratuotam riteriui į pažiūras nežiūrima!

Day 212

Empiriniai tyrimai rodo, kad vyrai yra linkę pastebėti bordines pėdkelnes. Ir vadinti jas raudonomis.

Day 208

Mane taip pat džiugina toks vaikiškas dalykas, kaip prisliūkinti iš nugaros ir uždengti akis. Bandau paanalizuoti (ką irgi mėgstu), kodėl. Gal dėl to, kad tą akimirką tas žmogus yra pažeidžiamas? Ar dėl to, kad šis žaidimas trumpam išplėšia žmogų iš nuspėjamybės vaizduotei pažėrus tūkstantį ir vieną variantą, kas galėtų ir kas norėtųsi, kad būtų tas kažkas už nugaros? Gal dėl vilties, kad tarp pastarųjų esu ir aš?

Day 206

Kad jau jokia koja nelūžo, o pižonišką privatų draudimą norisi išnaudoti, ieškau naujų akinių. Dabartiniai susibraižę ir buvo pirkti su idėja nešioti namuose, kadangi tais laikais mano akelės dar taip nesispyriojo ir prieš kontaktinius lęšius neprotestavo. Kaip bebūtų, savo pačios nuostabai, rėmeliai, kuriuos (beveik) išsirinkau, pasirodė besą beveik identiški seniesiems. Ar tik nebus kažkas prisirišęs prie savo įvaizdžio, ar ką.

Day 203

Prieš kelias dienas sutikau rusaitę, kuri man pasiguodė, jog dėl to, kaip dažnai perka naujus drabužius, kartais jų nespėja  nei kartelio užsidėti iki tol, kol jie išeina iš mados. Lygiai tą patį papasakojo viena mano diskusijų narė, kuri drabužius perka kartą per savaitę. Taip ir balta varna pasijusti galima, kai prisipažįsti, kad per septynis mėnesius nusipirkai tik vieną megztuką. Kažkas su manim negerai?

Day 174

Ko tik iš mano žvilgsnio neišskaito.

Day 165

Yra tokia užburta gatvė Barselonoje, kurioje man nesiseka. Visų pirma, kartą ėjau ten papietauti su vienu graiku. Po to iš jo nesulaukiau jokios žinios. Ne tai, kad jis man patiko, bet šiaip keista. Paskiau turėjau susitikimą dėl au-pair programos - baisiausiai pasiklydau ir po 40 minučių lakstymo pirmyn atgal paaiškėjo, kad tądien konsultantė nepasirodė. Kitą dieną tariausi su vienu CouchSurferiu susitikti puodeliui kavos, bet sumaišiau valandas ir būčiau pavėlavus visas 60 minučių, jei jis tik būtų laukęs. Va tiek kartų toj gatvėj ir buvau.

Day 130

Nežinau, kas juokingiau: ar tai, kaip nesėkmingai Barselonos prašalaičiai bando nuslėpti savo atostogų romanėlius, ar tai, kad jau kelinta diena juos traukiame per dantį, kas rodo, jog neturime savo gyvenimo...?

Day 121

Žinau, kad mano pastarieji įrašai yra apie nieką, bet labai noriu pasidžiaugt gyvenimu, kurio teliko lygiai 5 mėnesiai: nueini į darbą pirmą valandą dienos, iš darbo - vakarienės itališkam restorane, paskiau į bliuzą, po to su bliuzmenais nusišoki iki penkių ryto pankrokinėj-rokenrolinėj diskotekoj... (Vaida, jie net ir lindyhopą šoka!) Grįžti namo, nusistatai žadintuvą antrai valandai, nes gi pusę septynių vakare reikia į darbą - pasisėdėti su angliškų diskusijų chebra airiškam pub'e... Tokie va ketvirtadieniai.

Day 120

Nuo kada nuo vienos pinakolados apgirstama? Uf..

Day 119

Viską sutvarkiau, Eduardo parskrenda į Europą vasario devintą. O tuo tarpu bliuzas tęsiasi. Atsisveikinėjam tik "iki labai labai greitai".

Vakar pirmą kartą pridegiau kažkam cigaretę. Na, ne kažkam. Jau sutemus ėjome su mano mentoriuke iš darbo, glaudžiai, nes dalinomės ausinėmis, kuriose grojo baskų krašto SKA, ji įsikando cigaretę ir pradėjo ieškot ugnies, kai kišenėj apčiuopiau žiebtuvėlį, kurį tądien kaip tik pas kiniečius ir nusipirkau, nes namie baigėsi degtukai ir mitome vien salotomis. Tuomet ir pridegiau. Sakyčiau, aktas, susijęs su atsakomybe, gi gali nosį nudegint, o dar jei koks barzdočius pasitaiko..

Day 112

Dėsnis: jei kišenėje nešiojiesi saldainių, visuomet atsiras, ką pavaišint.